__________________________________________
Algimanta Dargienė
XXII Lietuvos medalio kūrėjų stovykla “Datos ir ženklai”
2006 08 16-31
Telšiai

Nepriklausomas bėgikas Laikas. Tik savo veikla jam suteikiam turinį ir formą. Jį datuojam. Medalio kūrėjai „tai, kas duota“ ženklina savita plastika. Sena ir jauna, klasika ir nauja, išmintis ir drąsa tarnauja Priminimui ir Atminčiai.
22 kartą Telšiuose rinkosi Lietuvos medalio kūrėjai. Kas tai? Tradicija, tęstinumas, pareiga... Ar dar kokia priežastis. Juk atsitiktinumų nebūna... Žinia, dauguma jų vienaip ar kitaip susiję su Telšiais, Žemaitija, Telšių dailės mokykla, dabar VDA Telšių dailės fakultetu.
1985 m. Lietuvos dailininkų sąjungos medalininkų sekcijos iniciatorius ir pirmininkas Aloyzas Jonušauskas subūrė dailininkus į pirmąjį Telšių simpoziumą. Reikėjo beveik ketvirčio amžiaus, kad drįstume Telšius vadinti Lietuvos medalininkų centru. Ir tai ne tuščios ambicijos (tai pagrįstos ambicijos). Su žemaitišku užsispyrimu medalininkų stovyklos kuratoriaus Petro Gintalo, projekto vadovės Zitos Dargaitės, organizatorių ir dalyvių iniciatyva ir tarnystė idėjai įtvirtina nuostatą – šimtmečius gyvavęs medalis yra svarbus ir dabar. Ir turi perspektyvą. Jie neleidžia šiam dailės žanrui nunykti, jį skatina, įtraukdami jaunus kūrėjus,VDA absolventus, TDF studentus. Kurdami išlaiko klasikinio medalio plastiką ir toleruoja ne visai į tradicinio medalio formą ir sampratą telpančius objektus. Pilietiškumas jiems nėra svetima ir atgyvenusi sąvoka. Savaip liesdamas istoriją, ją įvertina, ženklindamas tvirtoj medžiagoj visiems suprantama meno kalba. Žymūs Lietuvos menininkai, tarptautrinių konkursų laureatai, FIDEM (tarptautinės medalininkų federacijos) nariai čia, Telšiuose, tarsi pradeda kasmetinę parodų epopėją: Žemaičių muziejus „Alka“, Šv. Jono gatvės galerija, Respublikinės ir Baltijos šalių trienalės, FIDEM parodos, konkursai.
Šiandien kūrybinių stovyklų „kaltininkas“ A. Jonušauskas kalbėjo apie šios mažosios plastikos objektų – proginio ir sudėtingo istorinio medalio primirštą paskirtį – valstybės, miesto, institucijos reprezentacijai. Medalininkų kuklumą ( prisiminkim lietuviškus pinigus, monetas ), VDA Telšių dailės fakultetą
(neatsitiktinai ! tur būt, geras pamatas laiku ir vietoj buvo paklotas...ir teisingai). Viltį.
 Juk stovyklose Telšiuose jau dalyvavo 46 dailininkai, sukūrė 264 medalius. Todėl idėja „Alkoj“ steigti numizmatikos ir medalių kabinetą – savaime suprantama. „Alkos“ muziejuje saugoma kasmet Telšiuose vykstančių Lietuvos medalio kūrėjų stovyklų metu sukurtų medalių kolekcija – vienintelė tokia Lietuvoje, atspindi ne tik lokalias, „mažas“ datas. Stovyklų temos istorijos teritoriją brėžia ne tiek į plotį, bet į gylį (kultūros decentralizacijos politika suveikė, įgavo „kūną“!).
Kai kas įtarė (žinoma, juokais), o gal džiaugėsi, kad Telšiuose steigiasi medalininkų gildija, gal „ložė“... Tik dalyvaujant, būnant kartu junti kaip svarbu jiems, medalio kūrėjams, būti čia ir kurti istorijai paminklus.
Stovyklos Telšiuose turi savo tradicijas: Pirmutinę ir Paskutinę vakarienę (dabar ir ankstyvus pusryčius prie ežero), rimtus seminarus, architekto, istorikų, dailėtyrininkų ir menininkų diskusijas, profesionalų ir VDA absolventų, TDF studentų sintezę,  išvykas į Žemaitijos krašto vietoves, bendrą darbą, kurį pradėti šiemet patikėta istorinio medalio patriarchui dailininkui profesoriui P. Repšiui. Ir...ežerą, kuris atspindi dangų. Ir ne tik...
22 metus stovyklų dalyvių akys nuolat žvelgia pro buveinių-studijų langus į ežerą. Ežeras refleksuoja tų žvilgsnių mintis, jausmus, turimą, atsivežtą čia informaciją, praeitį, ateitį. Ežeras tampa panašus į medalį. Rytais šalto sidabro ar bronzos spalvos vakare. Nuolat kintančio tekmės reljefo, gausėjantis turiniu, kaip ir medalių kolekcija „Alkoje“. Talpinantis aplink išsidėsčiusių arcitektūros objektų istoriją ir atspindinčių jame miesto tarp septynių kalvų lemtį su paveldo lobynu. Įdomu, koks šio ežero-medalio reversas? Visa ko interpretacija. Slypinti praeities ir ateities individualybė.
Ir ką atspindėjo ežeras...
Tai štai kelios priežastys, kodėl Lietuvos medalio kūrėjai renkasi ir įsitvirtino Telšiuose. Žemaitija, „Alka“, VDA Telšių dailės fakultetas, dėl draugų, dėl idėjų ir...ežero vidury miesto, kaip medalio.
Viskas keičiasi. Pastovu tik tai, kad ir kitais metais ne tik dangų atspindės ežeras.

Dalyviai
Šių metų – XXII Lietuvos medalio kūrėjų stovykloje dalyvauja 18 menininkų: Ligita Ulmane-Franckeviča ir Ligita Brege (Ryga), Antanas Olbutas, Petras Repšys, Skaistė Žilienė, Eglė Čėjauskaitė, Jurgita Erminaitė (Vilnius), Saulius Bertulis ir Danius Drulys (Klaipėda), Julija Pociūtė (Kaunas), Petras Gintalas, Romualdas Inčirauskas, Vytautas Mockaitis, Remigija Vaitkutė, Alvydas Mikuta, Beata Sietinšienė, Mindaugas Šimkevičius (Telšiai) ir VDA Telšių dailės fakulteto studentė Ana Komleva.

Kūryba
Vieni toliau vysto tradicinę medalio plastiką, tobulina savo žymę, kiti kuria memorialus, jautriai ir jausmingai regi netolimą praeitį, dar kiti konstruoja plastinius objektus, konceptualiai „įformina“ idėją.

Latvijos šiuolaikinio medalio menas turi šimtmečio tradicijas. Stipri medalių plastinė struktūra ir nepriekaištingas techninis išpildymas. Tai būdinga ir Ligitai Ulmane-Franckeviča.
Viešnią iš Rygos Latvijoje labiausiai traukia Kurzeme ir Zemgale hercogo Jekabs asmenybė ir jo valdymo epocha ( 1610-1682). Čia, Telšiuose – medalius nominuoja Žemaičių vyskupams Merkeliui Giedraičiui (1536-1609 m.) ir Jurgiui Tiškevičiui ( 1596-1651 ). Didžiausias dėmesys, beje ir meistriškas išpildymas, M. Giedraičio ir J. Tiškevičiaus asmenybėms. Apibendrinta plastika, abstrakčių formų, linijų ritmikos architektūra ženklina jų veiklą ir menininkės individualią plastiką.
Monetų kūrimas, plastinis išpildymas pagal graviūras, grafinius piešinius – stipriausia ir reikšmingiausia menininkės kūrybos dalis ir nuopelnai. Viena monetų, tema „Laikas ir vertybės. Likimas“ pripažinta gražiausia metų moneta (JAV). Tarptautinei monetų programai „Mažiausios auksinės pasaulio monetos“ atkūrė 5 latų ikikarinę sidabro monetą, laikytą gražiausia Latvijoje.
Netikėta L.Ulmane-Franckeviča medalių medžiaga – akmuo, kalkakmenis, marmuras, keramika, kartais diktuoja ir jų formą. Toj medžiagoj ji įrėžia jai ir epochai svarbius ženklus.
Jaunąją Latvijos medalio kūrėjų kartą atstovauja Ligita Brege. Ji studentė. Tai ne pirmas jos lietimasis prie medalio. Nors  jos sritis – skulptūra, grafinis dizainas. 12-oje  Latvijos medalių meno trienalėje, 2006 m., eksponuoja plaketę triptiką „Dedikacija mano katinui“.
Žemaitijoje Ligitą sužavėjo mažosios sakralinės architektūros statiniai – koplytėlės. Savo buvimą žemaičių žemėje ji ženklina koplytėlių architektūrine ornamentika. Ir kaip kiekvienas jaunas stovyklos dalyvis „mokosi“ medalio reljefo lipdymo abėcėlės. Būnant tarp profesionalų, neprotinga tuo nepasinaudoti. Tur būt, svarbus stovyklų edukacinis aspektas – akademinės „pamokėlės“. Paliekant erdvės jaunatviškom pretenzijom (entuziazmui) formos ir medžiagos paieškose.
Tos „pamokėlės“ naudingos ir Telšių dailės fakulteto studentei Anai Komlevai, kūrusiai medalį pirmajam spektakliui Telšiuose atminti.
Skulptorei Skaistei Žilienei 12-os metų pertrauka neleido užmirštiTelšių stovyklų, o leidžia ir vėl prie lango į ežero pusę, saulėje lankstyti plastiliną. Vaikystėje mėgusi iš vaško su juvelyriniu kruopštumu lipdyti, čia tą galimybę vėl turi ( ant stalo guli Eglės Čėjauskaitės kiekvienam stovyklos dalyviui „pasaldinti“ įteiktas, o gal tai užuomina ar medalis,  koriuose prinokęs medus ).
Visą gyvenimą kūrusi apvalius medalius ( nusibodo! ), dabar dailininkė nori kitos plastikos - formato ir ... giliau pažinti Žemaitiją. Ji savo kūrybą Telšiuose dedikuoja Žemaitijos gamtos istorijai, bernardinų vienuolyno fundatoriui Povilui Sapiegai, bibliografui Vaclovui Biržiškai, Mykolui Eustachijui Breinšteinui. Skulptorė stebisi asmenybių gausa Žemaitijoje ir jos gamtos grožiu. Plaketėje, skirtoje Lauryno Ivinskio kalendoriaus „Metskaitlius ūkiškas“ 160 metų sukakčiai, tik iš pirmo žvilgsnio žolynai atrodo fonas tradicinio medalio apskritime talpinamam portretui. Tai ne kontrastas, o tik dalinis kompromisas tarp įprasto ir mielo, norint apjungti du svarbius – asmenybę ir gamtos grožį – vienoje plastikoje. Medalis Telšių bernardinų vienuolyno fundatoriui Povilui Sapiegai atminti. Klasikinė žemo reljefo portreto lipdyba ir banguojanti, judanti fono danga su faktūra ir patamsėjimais suteikia įtampos ir dramatizmo. Tame judėjime tartum drobulėje inkrustuotas architektūrinis objektas, detalė. Atstumas tarp oficialiosios pusės ir asmeniškos dailininkės vertinimo pozicijos labai nedidelis. Nes medalio plastika minkšta, gyvybinga. Faktūra ir šviesotamsos žaismė jam suteikia barokinio audeklo turto. Tik tekstas konstruktyvus ir aiškus. Be interpretacijų. Pajaustas apskritimo apskritime santykis.
Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, profesorius Petras Repšys medalį dedikuoja pirmajam literatūrinės lietuvių kalbos kūrėjui, lietuviškos „Postilės“ autoriui Mikalojui Daukšai (ir dovanoja „Alkai“). Beje, 1997 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija suteikta už ofortų ciklą „Senasis Vilnius“ ir medalių ciklus.
Medalis suręstas pagal taisykles ( kaip muzikos kūrinys). Tai, kas turi būti: epochą, istorinį momentą, asmenybę, reiškinį ženklinantys simboliai, relikvijos, tikslingai pasirinktas ir taikliai įkomponuotas tekstas, „Postilės“ titulinis lapas; erdvė improvizacijai, kurioje atsiveria menininkas - akimirksniui sustabdydamas judėjimą, fiksuoja būtį, ją užpildydamas plastiniais regėjimais, ir vėl sugrįžta į konkretumo ir vaizduotės harmoniją.
Istorinis medalis – sudėtingas ir atsakingas sandoris su praeitimi ir dabartimi. Kurdamas medalius, P. Repšys pasitelkia istorikus, etnografus, kalbininkus, ikonografinę medžiagą. Jutimas ir žinojimas, vaizduotė ir išmanymas jo medalius daro unikaliais ir nepakartojamais. Nelaužydamas, o išlaisvindamas tradicinio, klasikinio medalio formos ir plastikos kanonus, tiesiog pasakoja „didžiąją istoriją“. Savaip.
„Svarbiausia turėti idėją“.
Ir stovyklai skirtoje plaketėje „Dūdmaišininkas I, II, III“ svarbiausia – idėja. Instrumento plastika primena širdį, varinėjančią kraują – dvasią į visą organizmą – Lietuvą. Ir vienas vamzdelis skirtas Žemaitijai.
Romualdas Inčirauskas į temą „Datos ir ženklai“ žiūri ne iš Telšių „varpinės“, bet filosofiškai.
Tarsi stebėtojas iš atstumo ir iš savęs užuominom primena, švelniai moralizuoja – „istorija moko“.
Jam rūpi Lietuvos istorija, bet ne kaip tokia. O proto, išminties, tikėjimo, tobulėjimo kontekste.
Datos – tai atrinktos situacijos, kur atsiveria asmenybė, tauta pasirinkimo ir apsisprendimo poelgiais. Pasirinkimas – teisingas ar ne – pagridas pradžios ir pabaigos. Paprastai, protingi renkasi mažesnę blogybę, išmintingi – kelią.
Kompozicija „Tavęs mes nepažinom Brunono asmeny“ – tai R. Inčirausko paminklas tikėjimui ir išminčiai. Trys „brunonai‘, kurių nepažino ir nepriėmė. Nežinia, kaip būtų buvę, jei būtų buvę kitaip.
Stebėtojo pozicijoj medalį-paminklą kuria konstruodamas, jungdamas detales, formas, metalo plokšteles su fotoerozijos būdu perkeltais piešiniais, tekstais iš katekizmo. Objektų paviršius turtingas taurių metalų spalvos dekoru. Lygių, blizgių formų ir faktūrinio reljefo, teksto ornamento ir skulptūrinės formos ar šiaip „gatavos“ detalės, imituojančios reliktą, „dėlionė“ saikingai grubios plytos paviršiuje. Kaip knyga gražiais viršeliais. R.Inčirauskas „kalba“ simboliais. Archaiškom detalėm, minimalistiniais-sąlyginiais ženklais iš savo „archyvo“ ženklina priminimą, ir personažus.
Pagrindas – plyta. Civilizacijos požymis, kultūros ženklas, statymas kažko. Gal naujo projekto?
R. Inčirausko projektas rimta paraiška Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.
Ne mažiau filosofiškai į temą žvilgtelėjo Petras Gintalas. Tik jo objektas asmenybės kuriančioji potencija ir jos ženklas -  teatras, scena, dramos, knygos, prisiminimai.
P.Gintalas pateikia medalio idėją scenografijos formoj. Figūros, sudėtos ant laikraštinių tekstų –  tai tik vienokios ar kitokios atminties užuomina. 20 metų rinkta butaforija - ženklai tik dabar šifruojasi. Ir tame kontekste atsiveria asmenybės istorija. Vienas kūrėjas – P.Gintalas mintyse ir širdyje dėlioja paminklą kitam kūrėjui – užmirštam menininkui, žurnalistui,  teatro kūrėjui P.Gintalui.
Savaip Petras Gintalas (R. Gilytė) provokuoja medalyje „Vilniui – Europos kultūros sostinei“ (Vilniau, neužmiršk mūsų). Be idėjos, čia gali grožėtis meistrišku reljefo lipdymu.
Kaip visuomet kūrybingas ir išradingas Vytautas Mockaitis. Nesvarbu, kieno atmintį ženklina medaliuose-objektuose. Visuomet tai daro išradingai išieškota ir preciziškai švaria plastika. Konstrukcijom ženklindamas esmę. Veidrodžio ir didinamojo stiklo akyje gali regėti „judančius paveikslėlius“ (objektas broliams Lumjerams atminti). Medalis-objektas „Baltosios lazdelės dienai“ – estetiška, tartum pabrėžianti švarią neregystės erdvę, minimalistinė konstrukcija ir išraiškinga didinamojo stiklo formos plastika, išryškinanti tekstą – trapus, pagarbus tai datai paminklas.
Medaliuose etnografui profesoriui I.Končiui ir Lietuvos radio kūrėjui, inžinieriui A.Jurskiui atminti akcentuoja detalę arba apibrėžtą veido, kūno fragmentą, lyg nuorodai į asmens veiklą. Visa kita tirpsta, akmenėja laiko atstumo, užmaršties naikinamame reljefe.
V. Mockaičio medalių struktūroj ir plastikoj jungiasi vyriškas metafizinis pradas – monumentali forma
(reljefas ar jo fragmentas), tvirta, sunki medžiaga bronza, geležis ar špižius, mechanizmų dalys ar „antrinės kultūros“ detalės, ir emocionali jutiminė pusė. Todėl objektuose - mažuose monumentuose atsiranda trapūs intarpai: teksto ženklai, įgaunantys kitą mastelį, augalas – prigimtį, veidrodis, didinamas stiklas, kurie sukuria ir deformuoja vaizdą, šviesa tirpdanti regimą. Taip konstrukcijų siužete atsiranda interpretacija arba erdvė jai. Deklaruojamas amžinumas ir laikinas. Kitimas atminty.
Antanas Olbutas kūrė daugiau skulptūrines formas, nei medalius. Medalis prarado savo įprastą pavidalą, objektas, kurį ženklina menininkas, pats atsinešė formą. Pajūrio kriauklė, senoviniai ginklai, motina su vaiku tampa simboliniais ženklais ( „Figūra I, II“, „Atmintis I, II“). Formos plastika ir linija, dar šiek tiek faktūros (tik tiek, kad netrukdytų ir taip trapiai plastikai) – formą tobulina kantriai, vis atmesdamas nereikalingas detales. Kol išgrynindamas ją apnuogina. „ Ir viskas. Daugiau ir nieko nereikia.“ Nes viskas, ko reikia yra.
Taikliai sujungia skirtingas formas ir „Japonų-Telšių“ draugijos „portrete“.
Linijos grožis, vos jaučiamas paviršiaus bangavimas. Forma pati prašosi glostoma akimis.
Sauliaus Bertulio medaliai „žmogiški“ kaip ir jis pats. Tas žmogiškumas fiksuojamo bruožuose naikina amžių ar laiko atstumą. Dailininkas negali nejausti čia pat esančio gyvo žmogaus. Įvykių ir jausmo epe – medalio plastikoje – žmogiškumas regimas gausybėje ženklų-žodžių, išraižomų ritmingai banguojančiomis linijomis. Nesutelpant įprastoj medalio formoj.
Telšių stovyklose svarbiausias jo medalių objektas ne istorija, o stovyklos kolegos, kurie kuria medalininkų stovyklų istoriją. S. Bertulis žaidžia su saikinga humoro doze.  Kaip stovyklos metraštininkas dabarty įžvelgdamas būsimą istoriją (stovyklų su dalyviais), Telšių, žiūrint pro akinius, ir joje matydamas save. XXII stovyklos medalyje – siluetas yra svarbiausias plastinis elementas, ženklinantis dalyvius. Žmogeliukų reljefai, nežymiai kilstelėję medalio uždangą, tartum šešėlių teatre, provokuoja – atspėk.
Plaketėje „Lietuvos pirmasis jūrų kapitonas L. Stulpinas“ ženklų ornamentika teikia informaciją,o iškilus linijų reljefas lygiame paviršiuje sukuria ritmingą plokštumos-linijos kontrastą.
Remigija Vaitkutė, paviliota Pavirvytės dvaro auros, kuria dvarininkų S. ir V. Michalauskų giminės medalį. Tai, ką būtina ikonografuoti ir autorės asociatyvūs ženklai sukuria trapią dermę, ženklinančią buvusį ir esamą.
Reljefinių linijų plastika (būdinga R. Vaitkutei) dominuoja plaketėje „Išvyka į Ventės Ragą“.
Baltų kultūra, ženklinta simboliais ir gamta yra Daniaus Drulio medalių, jo žvilgsnio į istoriją vizualios plastikos modulis. Būdamas arčiau žemės, per gamtos motyvus ir pagoniškus simbolius atveria savo pasaulėjautą. „Kalbėjimas iš vidaus“  ženklus simbolistiniuose medaliuose, noras grįžti prie šaknų -  istoriniuose.
Jo medalių struktūra nekomplikuota (nesiekia laužyti tradicinio medalio plastikos, patinka didesnės apimties ir aukščio reljefai), plastika išoriškai neefektinga. Perkelia simbolius, juos komponuoja, ženklina skirtingam mastelyje ir gylyje, dekoruoja reljefine ornamentika. Kiti lieka grafiški. Taip sukuria „gyvą“ tapybišką medalio plastiką, „nemeluodamas pats sau“ (medaliai „Užmiršti ženklai“, „Užmiršti simboliai“). Lipdydamas abstrakčių formų reljefą išgauna vibruojančią ritmiką: įdubimų – iškilimų, apvalių – aštrių formų, šviesos - šešėlių. Tartum abstraktus paveikslas su spalvos ir pustonių niuansais (medalis „Kosmosas“). 
Ritminga figūrų-geometrinių formų plastika arba konstruktyvi portretų lipdyba dominuoja medalių averse. Reverse – vaizdingai mąsto, varto atminties lapus. „Į medalį žiūriu kaip į mažą miniatiūrinį paminklą“.
Mindaugas Šimkevičius kuria paminklus – memorialines lentas. Tiksliau nekuria, o štampuotoje tipiškoje formoje „Saugomas valstybės“ apgyvendina kitą štampuotą „kūrinį“. Iš vieno konteksto į kitą perkelta „Vartotojiškoji XXI amžiaus poezija“ įgauna kūną ir prasmę ir yra matoma, be to, ilgam (paprastai-perskaitai ir išmeti).
Žodžių perteklius nepanaikina pačių žodžių, tik jų vertę. Negirdi, ką sakai, tau sako, ką skaitai.
Paminkle „Postmodernistinei tuščiažodžiaujančiai kultūrai“ konceptualiai „įforminta“ idėja turi kitą pusę – reverso koncepciją – paminklą Žodžiui, Kalbai.
Alvydas Mikuta stovykloje „gano mintis“ eksperimentuodamas ir spontaniškai reaguodamas į minimas datas.
Akcijoje (A. Mikuta ir E.Čėjauskaitė) grindinį ženklina monetomis, kurias galima „pasiskolinti“ (svarbiausia fiksuojama „skolinimosi„ procedūra ir šio ryžto savijauta).
Monetos ženklas dominuoja ir medalyje-objekte „Taupiam žemaičiui“. Stalviršyje inkrustuotų monetų reljefas – tai paminklas lietuviškam centui.
Šešėlinės diplomatijos metaforą „Refleksija į Molotovo – Ribentropo paktą“ konstruoja siužeto susietais daiktais-simboliniais sugretinimais: mentelė – darbininkų klasė; spyna – sutartis, o jos raktas – ginklas. Atstumiantį pojūtį – fakto ir priminimo -  sustiprina daiktų spalva ir faktūra.
Pirmą kartą stovykloje dalyvaujanti Julija Pociūtė prisistato konceptualiais mažosios plastikos kūriniais. Jie gali būti objektais, medaliais ar dar kažkuo. Tur būt technologija, stiklo masės liejimas vaško formoj, priartina juos prie medalio ir tai, kad stiklas stingdamas uždaro dabartį ir suformuoja subjektyvaus laiko ženklinimą, iliuziją paminklo. Užfiksuoja būseną, kurioje gali glūdėti praeitis ir ateitis. Konceptualus medalis – stiklo gabale. Stiklo sarkofagas saugo koncepciją, įsiliedamas ir stingdamas vaško formoj stiklas absorbuoja ir konservuoja būtį, mintį, aplinką. Ir sukuria meditatyvinę plastiką, tūrį viduje. Paslaptingą ir sakrališką. Šviesos poveiky skaidrios medžiagos formoj ryškėja ,kaip inkliuzai, linijų, struktūrinių lūžių, dėmių, atspaudų vidinis reljefas.
Stovykloje Julija kūrė medalį „Ignui Končiui“ ir „Atminimui“. Taupia plastika ji ženklina etnografo I. Končiaus Žemaitijoje nueitus kelius ir kilometrus, ikonografuojant tautos buvimo ženklą – jos senąjį meną. Architektūrinių formų minimalia plastika koncentruoja mintį plaketėje „Atminimui“.
Įdomu, kaip juvelyrinė ir medalio plastika bičiuliauja trijų juvelyrių medaliuose.
Šioje stovykloje Beata Sietinšienė ieško Telšių dailės mokyklos evoliucijos pėdsakų per 75 metų istoriją. Jų struktūra iš dviejų dalių: datų ir mokyklos įvardijimo, studijų ženklų.
Telšių dailės mokyklos istoriją ji štampuoja nedideliais medalio formos ženkleliais su pirmo direktoriaus K. Šimonio ir Telšių dailės fakulteto dekano P. Gintalo bareljefais, grafine plastika antspauduotais dailės edukacijos etapais.
Plaketėje kunigui, vienuoliui, botanikui, gydytojui, pamokslininkui Pabrėžai atminti pasirenka tą pačią medalio formą (vieninga kolekcija) ir grafiškai minimaliai ženklina asmenybę. Plastika – miniatiūra medalyje. Tik čia medalio aversas ir reversas apjungiamas plokštumoje ir įgauna prasmingą (lyg pro žiūronus žvelgiant) plastinę formą.
Beata Sietinšienė moka pagauti idėją ir ją pateikti paprastai, pasiskolinus tai, kas jau yra. Kas turi sukaupęs šilumą ir nemenką istoriją. Svarbiausia, neužmiršti grąžinti skolos. Tai ji padaro su kaupu nauja plastika. Taip pat šiltai, subtiliai, juvelyriškai...
Eglės Čėjauskaitės medaliai jau turi betarpiškumo ženklą ir neterminuotą laiką. Nes jos medalių grafiniai vaizdiniai – matyto, pastebėto, pajausto štrichai. Kaip greiti eskizai, fiksuojantys momentą, vaizdą, jausmą, kad primint kaip epizodą istorijoj. Medalio forma paklūsta reginiui. Juk nesvarbu , kokiam formate, svarbiau – išsaugot.
Plaketėse „Žaidžiame Pikaso I„ ir „Žaidžiame Pikaso II„ iškilia linija kuria ritualo asociacijas. Sakrališki, subtilūs, „ploni“ impresionistiniai kontakto su istorija ženklai.
Jurga Erminaitė visuomet išmoninga. Iškalbingai derina monumentalią formą ir detalės, ornamento juvelyrinę inkrustaciją medalio plastikoje. Šį kartą nustebina ir sušildo plastiniu vaikystės – 5 metų amžiaus tarpsnio, datavimu, vaiko matomu pasauliu piešinyje jį ženklindama (plaketės „Sraige, sraige nešk ragus“,  „Man 5 metai“).
Plaketėje „Telšių vyskupijai – 80“ juvelyriškai, keliais ženklais – architektūros fragmento siluetu ir ornamento forma – įprasmina idėją.
Juvelyrių darbuose nėra pompastikos. Įsiklauso į save ir jaučia istorijos dimensiją.

Paroda
XXII Lietuvos medalio kūrėjų stovykla savo veiklą baigia paroda „Alkos“ muziejuje. Šiais metais šią parodą lydi dalyvių prisistatomoji ekspozicija bei Petro Gintalo ir sūnaus dizainerio Martyno Gintalo paroda „Pasikeitimai. Invazija į ponų kambarį“.
Parodoje dalyviai eksponuoja visus stovykloje sukurtus medalius ar jų projektus, Telšių miesto akcentus – dailininkų poromis pateiktą miesto ženklinimo idėją ar plastiką (stovyklos organizatorių užduotis) ir , žinoma, bendrai kurtą medalį, skirtą Telšiams. Šio medalio ženklas, Telšių simbolio prototipas – konditerinė meškutė ir kiekvieno individualus atspaudas.
Greitai, kaip šios datos ženklai, muziejaus medalių ekspozicijoje suguls 18 medalių. Iš tiesų, „Alka“ tampa paminklu, turinčiu didžiausią šiuolaikinių medalių kolekciją Lietuvoje.

Sklaida
Vienu reikšmingiausių ženklų atminčiai šiais metais bus medalininkų stovyklų Telšiuose albumas - katalogas „Lietuvos medaliai ir jų kūrėjai“. Jame bus pristatyta „Alkos“ muziejaus medalių kolekcija, Lietuvos medalio kūrėjų, medalininkystės sąsajos su Telšių dailės fakultetu, istoriniu rakursu pažvelgta į „Asmenybes asmenybėms“. Petras Gintalas „aprašys“ stovykų istoriją, jaunų kūrėjų integraciją, stovyklų tęstinumą.

Tęstinumas
Medalių projektai greitai virs mažais paminklais iš bronzos, vario ar kitos medžiagos ir pradės kelionę.
Gyvybė, užsimezgusi Telšiuose, subrandinta plastikoje, ir ežero atspindžių rezonansai, ženklais virtę medaliuose, bus pristatyti parodose, o 2007 metais –  jubiliejinėje FIDEM parodoje (JAV).
Stovykla pasibaigė. Stovyklų istorija, Lietuvos medalininkystės istorija tęsiasi.

                                                                                                                  Algė Dargienė
stovyklos menotyrininkė