__________________________________________
Salomėja Jastrumskytė
KIEK SVERIA PROFILIS
Literatūra ir menas / 2002 spalio17

Medaliai yra toks aristokratiškas rafinuotas menas, XVI a. gimęs ir seniausiomis tradicijomis dabar besišaknijantis Žemaitijoje, Telšiuose. Žemaičių "Alkos" muziejuje surengtoje 18-ojo medalininkų plenero parodoje atsiskleidė šiuolaikinio medalių meno tendencijos, nė kiek nemenkstančios platesniuose kontekstuose.
Medalis yra talpykla, kurioje laiko segmentas uždaromas estetinės ir vertybinės formos pavidalu. Be to, medalis yra paviršius, tiksliau, dviejų paviršių - averso ir reverso - sąauga, kurioje inkrustuojami laiko refleksijų dariniai.
Istorinė redukcija: visi istoriniai faktai yra atrankos faktai. Pati objektyviausia istorija tėra vėduoklė, išsiskleidžianti iš ją laikančio rankų. Medaliuose sklendžia estetizuotas laisvas istorijos kontempliavimas, dokumentacija nevedama chronologijos vergovėn, kaip antai didžiųjų paminklų plotuose - kapinėse. Mažieji paminklai (taip paprastai vadinami medaliai) yra savitas vertinimo matas, o ne registravimas. Vertinantis atminimas skiriasi nuo paprasto atminimų tiražo.
Plenero tema "Šiuolaikinis medalis istoriniame diskurse" inspiravo įdomias šiuolaikiškumo ir istoriškumo peripetijas. Praeitį galima apmąstyti tik šią akimirką, o dabarties modelis kartais praeitį verčia jį mėgdžioti. Medalio šiuolaikiškumas "lenda" arba j medžiagą, arba į memorialiniam konservavimui neįprastas temas (J.Erminaitės "Priedanga", arba tiesiog "Žemaitjos konservai").
Be laiko, medalis imasi apmąstyti ir vietą. Tai architektūra, panorama, simbolinis planas arba paminklo vaizdas paminkle (tai yra medalyje) - P.Gintalo medalis M.Valančiaus konkurentui Ginrylai. Apsiriboti paminklu teko todėl, kad nėra išlikę šio asmens išvaizdos duomenų, reikalingų klasikiniam medalio sprendimui. Taigi paminklas tampa tarsi asmens pakaitalu.
Medalio totalumas - ypatinga jo savybė. Mažai reikalaudamas medžiagos, medalis gali perteikti daug reikšmių. Medalio totalumas gali pasireikšti ir kaip archetipas. M.Šimkevičiaus medalis V.Orvidui - tiesiog akmuo. Jis senose legendose (anot M.Eliade's) pasirodo kaip pirmapradis pasaulio pagrindas, kuriame viskas slypi. Tokių legendų, kaip antai "Velnias uždarė visą svieto vandenį akmeny", yra Žemaitijoje. Minėto medalio tekste yra V.Orvido žodžiai: "Aš tiesiog norėjau išgirsti Dievo balsą". Tai tarsi naštos įamžinimas, medaliui-instaliacijai pasirenkant kuprinės įvaizdį.
Atminimo formų įvairovė - dar vienas šiuolaikiškumo akibrokštas. Nuo kronikų ar magiško renesansinio atmininio meno ateita iki skaitmeninės kompiuterinės atminties, kuri jau - ne tik techninė funkcija, bet ir tam tikro mentaliteto įsikūnijimas.
Kiek sveria profilis? Istorija atrodo kaip profilių ar veidų masė. O štai medalį galima tiesiog pasverti delne. "Padarytas rankomis rankai", - teigia G.Steynas. Istorinė atmintis distiliuoja asmenis, anot V.Kavolio, - "asmens būtimi piešiami kultūrinių energijų žemėlapiai". Šiuolaikiniame medalyje asmens identitetas pasiekia DNR lygmenį, pavyzdžiui, M.Šimkevičius "Medalyje medalikėlyje", skirtame jo žmonai, naudoja veltinį ir moters plaukus, aptrauktus plastiku. Organika, kaip vaizdas ar grynas pavidalas, - įdomus reiškinys šiuolaikiniame medalių mene. Pavyzdžiui, žinomos medalininkės M. Mieros medalis iš stiklo diskų, dengiančių paprasčiausią pelės nuotrauką. Kiekvienas pelės plaukelis medalyje "Moon and Mouse" kelia avantiūristišką mintį, kad egzistuoja organinis paminklas - genetinis tęstinumas.
Įspaudas - laike išmušta duobė, paleontologiniai paviršiai, magiški, konservuojantys ypač stambius laiko luitus, fosilizacija, sunaikinanti 95 % egzistavusių gyvybės formų, - tai vaizduoja R.Gilytės "Maras", tarsi atminties properša gipso skeveldroje, atverianti siaubo triukšmą. Fosilizacija čia - ženklas. Ribožen-klis.
Daiktas bruka save atminčiai, istorija virsta energija, lėtėjančia ir stingstančia daiktuose. R.Inčirausko "Telšių JEŠIVA" - išlikusi sunaikintos sinagogos plyta, apjuosta metaliniu lanku su bibliniais dieviško pažado išrinktai tautai žodžiais. Tekstas tarytum aptveria vilties kupinas kartų kartas. Netikėta aliuzija - ši plyta primena iš sunaikintų palaikų iškritusį dantį. Žydų tauta šiuo metu tebeišgyvena ypatingą genocidą - ji ištrinama iš kultūrų, kuriose paliko ryškų pėdsaką, atminties.
Kilmė - intymi atmintis, kuri ryškėja V.Mockaičio smėlio ir vandens trajektorijose, simboliniame žemėlapyje. Virš jo kabanti lupa yra atminties pirštas, rodantis į atrinktą tam reikalui faktą. Nėra visai aiški šio fakto reikšmė: ar tai totorių atvykimo į Lietuvą laikotarpis, ar paties autoriaus genealogijos ištakos, tačiau visų pirma tai liudija monumento galią žymėti tiek pradžią, tiek pabaigą.
Bulvė irgi palieka duobutę žemėje. Visi žemaičiai kasa bulves. B.Sietinšienės medalis jau plėtoja antrą plenero temą "Kitų tautų įtaka Žemaitijos kultūroje". Jos darbas minta bulvės paradoksu - nuo prabangios gėlės iki kasdieniško maisto produkto. Medalis užsklendžiamas puošniomis sidabro ir bronzos formomis.
Tyla - ypatinga skulptūros ir memorialo privilegija. Mažų medalių erdvėje tyla įsliūkina į glotnius, kruopščiai išvalytus paviršius, neturinčius menkiausių atsitiktinių faktūrų. A.O1-buto medaliai kontempliuoja, jiems būdingos lakoniškos bei lakios formos.
Medaliai jautrūs laiko segmentavimui: jie gali išreikšti daugelio šimtmečių energiją (V.Mockaičio "Totoriai ir karaimai Lietuvoje 605 m.") arba sekundės įvykį. Viena šiuolaikinio medalio tendencija, susijusi su pačia jo esme, - perėjimas prie dabarties fiksavimo. Į dabartį bandoma žvelgti lyg dviem aspektais: kaip į esamąjį laiką ir kaip į praeities dominiją. Galiausiai medaliuose tiesiog imamasi abstrakčiai mąstyti apie laiką. Šiuo atžvilgiu galima sugretinti M.Simkevičiaus darbe įstrigusį tikrą tiksintį laikrodį ir, pavyzdžiui, Europoje žinomo Ch.Chawoodo "Untitled", kuriame aversą nuo reverso skiria tik viena sekundė (23:59:59 / 00:00:00).
Skaičiai medalio legendoje (terminas šriftui medalyje įvardinti) išsivadavo iš datos ar visokio žymėjimo statuso. Jie tiesiog rodomi kaip šiuolaikinio pasaulio substancija, esamybės pagrindas. Tokias mintis kelia G.Latako "Medalis juodajai magijai" ir "Medalis baltajai magijai". Atmintis cirkuliuoja kaip skaitmenys.
Kinta požiūris ir į medalių medžiagos tvarumą. D.Jankauskas pasirenka savo impresionistinei dokumentacijai trapią medžiagą - organinį stiklą. Beje, mažuose paminkluose išpopuliarėjusias skaidrias medžiagas (plastikas, paprastas ir organinis stiklas) neišvengiamai inspiruoja šiandieniniam suvokimui būdinga difuzija, skirtingų turinių susiliejimas.
Taigi, portretas sveria... A.Nieuwendamas portreto įkurdinimą medalio formose, ypač klasikinėse, apvaliose, laiko pačiu sunkiausiu uždaviniu. Si paroda taip pat leidžia patirti, jog portretas, matyt, dėl savo svorio nyksta iš vis lengvėjančios medalio erdvės.

^